Tūkstančius muzikos mylėtojų sutraukiantis festivalis „Galapagai“ Zarasuose pirmą dieną – nubučiuotas saulės, aplaistytas Beatrich vandeniu, sušoktas su „Dubioza Kolektiv“, išmyluotas romantiško Justino Jaručio roko ir užkaitintas Tomo Walkerio.

„Dieve, būtinai čia grįšiu su savo drauge. Šita vieta yra tobula. Ir kaip čia viskas pigu!“ – nuoširdžiai Zarasais gėrėjosi T. Walkeris, saulėkaitoje sėdėdamas ant atokaus lieptelio Zarasuose.

„Norėjau išbandyti ir wake park‘ą. Esu tai daręs, nebūtų pirmas kartas. Bet pamaniau, gal negaliu rizikuoti prieš koncertą“, – sakė T. Walkeris.

Kaitri saulė jį tik džiugino. „Žinai, Anglijoje šiaip jau kasdien gali tikėtis lietaus. Festivaliuose lietus niekada netrukdo. Ką tik koncertavome Vokietijoje. Užkulisiuose buvo 35 laipsniai karščio.  Velniškai karšta!“ – kalbėjo T. Walkeris, šiuo metu ypač geidžiamas visuose Europos ir Amerikos festivaliuose.

Kad jaustųsi kaip namie – per jo pasirodymą ėmė ir palijo. „Labai gerai! Tai buvo tokia atgaiva!“ – sakė atlikėjas, scnoje vilkėjęs tradicinę megztą žieminę kepuraitę, kokių turi dešimtis. „Keičiu jas kaip kojines“, – juokėsi.

„Galapagai“ jaukūs ir savi pasirodė ir lietuvių atlikėjai Beatrich, kuri neturi daug festivalinės patirties, tačiau šiandien, ką ji parodė „Galapagų“ scenoje, buvo verta visų „Ačiū“ ir „Pakartot“, nepaliaujamai skambėjusių po jos pasirodymo. Beatrich dainų publika klausėsi nuo pat pradžių. Jai nereikėjo ilgai kaitinti susirinkusių – žmonės bėgte per pievą veržėsi jos paklausyti.

Beatrich įrodė esanti jau ne tik „superstar“ – ji buvo tikrų tikriausia „rockstar“, kuriai tuoj lenksis pasaulis, bet šiandien ji – „Galapaguose“. Ir tūkstančiai žmonių dėl to buvo laimingi.

Pasaulis nori matyti ir fantastiškąją Migloko – tiesiai iš Zarasų, naktį, ji turi išskristi į Vokietiją, Štutgartą. Ten taip pat koncertuos festivalyje.

Netrukus po merginų ir „Garbanoto bosisto“, kuris visus tiesiog užhipnotizavo, ant scenos pasirodė Justinas Jarutis. Jo energija ir vidinė šiluma – tokia tikra, kad sunku ir įsivaizduoti tokį festivalį be jo. Pats Justinas sako, kad gryno oro pasirodymas visada jį sujungia su dangumi, net jei dainuoja užsimerkęs – turi ryšį su visa gamta. Šįkart tas ryšys buvo ypač stiprus ir svaiginantis.

Zarasuose šį penktadienį susibūrė ypač marga ir smagi kompanija – nuo merginų su vienaragio kostiumais, iki kaubojų su pripučiamais arkliais. Buvo ir JAV kalinių uniformas vilkinčių, ir bananų kostiumus. Šventė juntama kiekviename festivalio centimetre.

O dar labiau ją įkaitino „Dubioza Kolektiv“ – stilizuotas futbolo uniformas vilkintis pašėlęs pankų ansamblis iš Balkanų. Per jų pasirodymą jau visi, dar taupęsi, nusirengė marškinėlius ir suko virš galvos arba šoko susikibę per pečius, kaip geriausiose amžiaus vestuvėse. O pasirodymą jie visiškai netikėtai pabaigė Štrauso valsu ir gražia mūsų kalba ištarta padėka: „Ačiū, Lietuva!“ Šį savaitgalį „Galapaguose“ tai ištars dar ne vienas populiariausias Europos atlikėjas.